Ieva Vaitkevičiūtė yra naujausios „Žalio kalno“ knygelės „Flonflonas ir Miuzetė“ vertėja. Nusprendėme ją pakalbinti apie veiklą svečioje šalyje ir vaikiškas knygas. Trumpą pokalbį siūlome ir jums.
– Ieva, gyvenate Prancūzijoje. Ar Jūsų veikla susijusi su kultūra, literatūra?
Taip, Paryžiuje gyvenu jau beveik dešimtmetį. Po leidybos bakalauro ir tarptautinės komunikacijos magistro studijų Vilniaus universitete išvykau dirbti į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje, vėliau veiklą tęsiau keliose knygų vaikams leidyklose. Šiuo metu dalį laiko dirbu ankstyvojo skaitymo skatinimo asociacijoje, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams nuotoliniu būdu dėstau knygų vaikams leidybą ir reklamą, studijuoju meno terapiją bei ruošiuosi jungtinėms vaikų literatūros ir psichologijos doktorantūros studijoms. Tiesa, ir rašau – mano novelė buvo publikuota 2023 m. „Literatūrinių slinkčių“ festivalio rinkinyje, o šiuo metu dirbu prie novelių rinkinio.
Taip pat prisidedu ir prie Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklos. Su bendruomenės ir ambasados pagalba šių metų rudenį Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu Paryžiaus bibliotekoje Bibliothèque Nordique bus atidarytas lietuvių vaikų literatūros skyrius, kuriam knygų dosniai paaukojo daugelis Lietuvos leidėjų. Esame jiems labai dėkingi.
– Mūsų leidyklai pasiūlėte versti kelias knygeles. Daugelis jų – jau klasika tapę kūriniai. Ar tai Jūsų asmeninis pasirinkimas, ar tokios šiandienos bendros rinkos tendencijos, kad perleidžiamos tėvų ir net senelių skaitytos knygos?
Nemanau, kad klasikos kūrinių perleidimas yra dabartinė knygų rinkos tendencija, veikiau nuolat galiojantis dėsnis. Tačiau nors klasikos kūrinių leidimai reguliariai kartojami visame pasaulyje, klasika vienoje šalyje – nebūtinai klasika kitoje. Pavyzdžiui, aš, aistringa Astridos Lindgren knygų mylėtoja, negalėjau patikėti supratusi, kad Prancūzijoje ši autorė kur kas mažiau pažįstama ir skaitoma nei Šiaurės Europoje. Tuo pačiu buvo labai įdomu atrasti ir prancūzų vaikų literatūros klasiką, visiškai nežinomą Lietuvoje.
Atidžiai seku šiuolaikinės vaikų literatūros naujienas, tarp kurių – daugybė meniškai reikšmingų, atvirų ir šiuolaikiniam vaikui aktualių kūrinių. Tačiau turiu prisipažinti, kad man labai patinka laiko patikrinta literatūra su retro prieskoniu. Dažniausiai ji ne tokia deklaratyvi, universalesnė.
– Kuo jus patraukė „Flonflonas ir Miuzetė“?
Ši paveikslėlių knyga sužavėjo dėl kelių priežasčių. Visų pirma atkreipiau dėmesį į unikalų autorės braižą – savitumas, mano galva, ir yra vienas pagrindinių geros literatūros bruožų. Įvairiomis technikomis sukurtos iliustracijos teksto neatkartoja, o subtiliai jį papildo, tarsi pasakoja savarankišką istoriją, kurią perteikti žodžiais būtų per sunku (pavyzdžiui, tekste pasakoma, kad tėtis grįžo iš karo, o iliustracijoje matome, kad jis grįžo sunkiai sužeistas). Kitas patraukęs dalykas – knygos tematika. Prancūzų vaikų literatūroje nevengiama sunkių, nepatogių temų. Kadangi apie karą šiandien, deja, tenka kalbėti visame pasaulyje, rasti tinkamus žodžius bendraujant su vaikais gali padėti rasti knygos. Galiausiai, ėmusi daugiau domėtis autorės kūryba, susižavėjau jos asmenybe, kūrybos principais. Elzbieta buvo aktyvi vaiko teisių gynėja ir tradicinių pasakų, padariusių milžinišką įtaką jos kūrybai, mylėtoja.
– Ką, Jūsų nuomone, turi turėti knyga vaikams, kad ir patrauktų vaiką, ir būtų vertingas skaitinys.
Manau, tai klausimas, į kurį dar niekas nerado atsakymo. Kaip jau minėjau, svarbus autoriaus unikalumas, savitas stilius – kurti tai, kas rūpi jam pačiam, o ne aklai sekti tendencijomis ir stengtis patikti – kitaip tai nenuoširdu, ir vaikai tą jaučia. Mažuosius skaitytojus taip pat visada motyvuoja netikėti istorijos posūkiai, humoristiniai elementai tiek tekste, tiek iliustracijose. Tačiau jei į vertingus skaitinius vaiko dėmesio niekas neatkreips, naivu tikėtis, kad jis pats juos atras. Be vaiką supančių suaugusiųjų pasiryžimo ugdyti estetinį jo skonį ir pasitikėjimo jo gebėjimu vertinti meniškai reikšmingas knygas, natūralu, kad vaikas, kaip, beje, ir mes, suaugusieji, mieliau rinksis „lengvai virškinamą“, paviršutiniškesnį turinį.
Ačiū už pokalbį!